Praėjus vos trims savaitėms po netikėto Danielio sugrįžimo, Ellen ir jos mylimasis surengė nedidelę, jaukią vestuvių ceremoniją savo svetainėje. Dramblio kaulo spalvos išleistuvių suknelė, kurią moteris saugojo daugiau nei pusę amžiaus, tą dieną kabėjo ant spintos durų kaip ypatingas jų meilės istorijos simbolis, nors Ellen jos ir neapsivilko. Tačiau vestuvių naktį Danielis atskleidė paslaptį, kuri iš esmės pakeitė moters supratimą apie prabėgusius dešimtmečius. Jis prisipažino, kad iš tikrųjų buvo sugrįžęs gerokai anksčiau ir ne kartą lankėsi jos tėvų buvusiuose namuose, tikėdamasis ją surasti. Tačiau kiekvieną kartą jį pasitikdavo Margaret, kuri tvirtindavo, kad Ellen jau ištekėjusi už kito vyro ir nebenori su juo turėti nieko bendra. Danielis galiausiai sužinojo tikrąjį Ellen adresą iš buvusios kaimynės, ponios Halloran. Moteris buvo pastebėjusi jo apsilankymus prie namo verandos ir ant popieriaus lapelio užrašė adresą, kuris pagaliau padėjo jam surasti Ellen.
Kitą popietę Ellen ir Danielis įdėjo dėklą su senąja išleistuvių suknele ant galinės automobilio sėdynės ir išvažiavo į moters vaikystės namus, kuriuose dabar gyveno jos sesuo Margaret. Atvykę jie sustojo prie verandos, o Danielis priėjo prie medinių lauko durų ir pasibeldė. Kai Margaret atidarė, vyras dar kartą išgirdo tą patį melą, kurį ji jam kartojo daugelį metų: esą Ellen yra ištekėjusi ir su ja susisiekti neįmanoma. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Iš už Danielio nugaros į verandą žengė pati Ellen. Atsistojusi priešais seserį, ji tiesiai paklausė, kodėl ši tiek metų slėpė Danielio apsilankymus ir sąmoningai skleidė melagingą informaciją, kuri neleido jiems vėl susitikti. Margaret nebegalėjo apsimesti nieko nežinanti, nes priešais ją stovėjo abu žmonės, kuriuos ji taip ilgai stengėsi išskirti.
Ellen ir Danielis įėjo į namų svetainę, kur Margaret pagaliau prisipažino, ką buvo padariusi. Ji paaiškino, kad jos sprendimus lėmė baimė dėl tėvo testamento ir jame numatytų paveldėjimo sąlygų, susijusių su šeimos palikuonimis. Margaret nerimavo, kad Ellen sugrįžus pas Danielį ir sukūrus šeimą gali pasikeisti turto paveldėjimo aplinkybės. Šis prisipažinimas atskleidė, jog sesuo daugelį metų sąmoningai trukdė dviem žmonėms susitikti, siekdama apsaugoti savo finansinius interesus. Išklausę jos paaiškinimą, Ellen ir Danielis nusprendė nebetęsti ginčo. Jie paliko Margaret tiek šeimos namą, tiek finansinį turtą ir išvyko, pasirinkę ne kovą dėl palikimo, o galimybę pagaliau ramiai gyventi kartu.
Tą patį vakarą, grįžusi namo, Ellen nuėjo prie senosios išleistuvių suknelės. Ji atsargiai ištraukė dramblio kaulo spalvos apdarą iš dėklo, kuriame jis buvo saugomas penkiasdešimt penkerius metus, ir pirmą kartą pakabino jį tiesiai savo miegamojo spintoje, tarp kasdien dėvimų drabužių. Suknelė daugiau nebeturėjo slėptis palėpėje kaip skaudus neišsipildžiusios meilės prisiminimas. Tuomet Ellen išėjo į verandą, kur jos laukė Danielis. Po tiek metų nežinios, prarastų galimybių ir artimo žmogaus melo jie pagaliau galėjo būti kartu, nebesižvalgydami į praeitį, o kurdami bendrą ateitį.