Danielis prisistatė esantis Thomaso anūkas ir pasakė tai, kuo Eleanor iš pradžių negalėjo patikėti: Thomasas buvo gyvas, gyveno vos už keturiasdešimties minučių kelio ir norėjo ją pamatyti. Vyras paaiškino, kad dar 1973 metais Thomasas buvo paleistas iš karo nelaisvės ir sugrįžo namo. Tačiau užuot susisiekęs su kadaise mylėta moterimi, jis vedė slaugytoją, vardu Margaret, ir sukūrė šeimą. Savo artimiesiems Thomasas visus tuos metus pasakojo, kad po karo jųdviejų su Eleanor keliai paprasčiausiai išsiskyrė ir jie prarado ryšį. Ši žinia moteriai buvo skaudus sukrėtimas, nes daugiau nei pusę amžiaus ji tikėjo, kad jos mylimasis dingo karo metu ir galbūt niekada nebegrįžo.
Danielis nuvežė Eleanor prie gyvenamojo namo, kurio prieangyje kabėjo medinė lentelė su užrašu „SENELIO NAMAI“. Viduje, prie lango, sėdėjo aštuoniasdešimtmetis Thomasas, ant kelių užsiklojęs antklodę. Po penkiasdešimt penkerių metų Eleanor pagaliau išvydo žmogų, kurio atminimą taip ilgai saugojo savo širdyje. Jiems pradėjus kalbėtis, Thomasas prisipažino, kad iš tiesų grįžo iš karo dar 1973-iaisiais, tačiau sąmoningai nusprendė su ja nesusisiekti. Dar skaudžiau buvo išgirsti, kad jis melavo net savo tėvams, tvirtindamas, jog Eleanor jau žino apie jo sugrįžimą ir pati paprašė daugiau su ja nebendrauti. Taip jis pasirūpino, kad niekas iš artimųjų nebandytų jų vėl suvesti.
Netrukus į namus susirinko ir kiti Thomaso šeimos nariai, tarp jų dukra Rebecca bei sūnus Peteris. Jų akivaizdoje Eleanor atskleidė tiesą, kurią vyras slėpė ištisus dešimtmečius. Ji papasakojo, kad Thomasas dar 1973 metais sąmoningai nuslėpė savo sugrįžimą, todėl ji penkiasdešimt penkerius metus gyveno manydama, jog jos sužadėtinis vis dar laikomas dingusiu be žinios. Moteris kasmet lankydavo memorialą, nešdavo baltą rožę ir saugodavo jų jaunystės nuotrauką, nė nenutuokdama, kad Thomasas tuo metu gyveno savo gyvenimą su kita šeima. Išgirdę šiuos žodžius, artimieji kreipėsi į Thomasą, ir jis patvirtino, kad Eleanor sako tiesą. Vyras savo poelgį aiškino tuo, jog norėjo likti su naująja šeima ir nenorėjo keisti jau susiklosčiusio gyvenimo.
Po šio skaudaus susitikimo Danielis nuvežė Eleanor tiesiai prie karinio memorialo, kurį ji lankė daugiau nei pusę amžiaus. Priėjusi prie akmeninio paminklo, moteris paskutinį kartą padėjo prie jo papėdės savo atsineštą baltą rožę. Tada išsitraukė seną fotografiją, trumpai pažvelgė į joje įamžintą jaunystės akimirką ir atsargiai įsidėjo ją atgal į rankinę. Šį kartą ji išėjo nebe kaip moteris, laukianti žinių apie dingusį mylimąjį, o kaip žmogus, pagaliau sužinojęs tiesą. Palikusi memorialą, Eleanor išvyko susitikti su savo seserimi Ruth, su kuria buvo susitarusi pavakarieniauti ir suplanuoti išvyką prie jūros. Po penkiasdešimt penkerių metų, praleistų nežinioje, jos gyvenime pagaliau atsirado vietos naujiems planams, kurių nebetemdė nesibaigiantis laukimas.